Description
.. iš serijos „Zekas – irgi žmogus“
Knyga parašyta remiantis autentišku buvusio kalinio pasakojimu. Vieno jauno žmogaus meilės, nusikaltimo ir savęs ieškojimo istorija, paženklinta spygliuota viela ir grotomis.
Mantas Areima – 1979 m. Pakruojyje gimęs rašytojas, 2007 m. išleidęs įspūdžių kupiną debiutinį romaną „Nostalgija“ – nūdienos tūlo emigranto Bibliją, o štai 2011 m. nustebino intriguojančiu romanu „Žvėries kailyje“, kurį kritikai jau spėjo pakrikštyti XXIa. Parijų ideologinės kovos herojiniu epu. Kiekviena lokalinė zona kitaip pavadinta.
Pirmoji – pati mažiausia, bet prestižiškiausia. Jiems.
Kodėl?!
Nes joje nuo seno karaliavo visų žvėrių karaliai liūtai – banditų
lyderiai, nusikalstamo pasaulio autoritetai. Juos čia vadino vierchais.
Tokia etiketę nešioti – garbė. Jiems.
Jei kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu, tai kiekvienas rimtas zekas – vierchu. Kiekviena kasta turi savus lyderius. Kiekvienas lyderis – savus vergus.
Pirmoji lokalinė zona po savo stogu glaudė ne tik žvėrių karalius, bet ir žvėrių aukas. Čia įsikūrė viena nuskriaustųjų sekcija, kurioje jų gyveno netoli trisdešimties. Kolonijoje nebuvo atskiros atstumtųjų
lokalinės zonos. Snapai išsibarstė visur tolygiai.
Antroji lokalinė zona atrodė kiek didesnė už pirmąją. Snapų čia sutalpino taip pat dvigubai daugiau, nei pirmojoje. Nuskriaustieji čia pasiskirstė per dvi sekcijas.
Trečiojoje – pačioje didžiausioje bachūrų gyvenvietėje, įsikurdino keturios sekcijos nuskriaustųjų. Šimtas dvidešimt žmonių. Toks būrys lengvai snapais užkapotų vietos išrinktuosius. Bet snapai – netrokštantys kraujo.
